Vidurdienis, kuris netiki savimi

Akmuo šitą valandą nustoja būti akmeniu.

Vieno pastato šešėlis krenta ant kito, ir tas, apšviestasis, jį priima – tirpsta būtent tiek, kiek reikia, kad įgautų svetimą formą. Arkos netenka kraštų. Karnizai susilieja su dangumi, kuris irgi jau nebe dangus, o ta pati įkaitusi balta medžiaga, kaip ir visa kita. Niekas nebedrįsta būti tvirtas šitą valandą – net akmuo pasiskolina svetimą siluetą.

Aikštėje juda žmonės. Praeiviai. Tarsi atgimę iš praeities. Jie eina skersai vieni kitų, susikerta jų keliai, kažkas skuba, kažkas stabteli – be garso, be svorio, be šešėlių. Tarsi miestas, įkaitęs iki baltumo, trumpam iškėlė į paviršių tuos, kurių žingsnius seniai buvo sugėręs. Jie vaikšto šviesoje, kuri jų neatpažįsta.

Ir tada – raudona!

Taškas aikštėje, kuris atsisako ištirpti.

Vaikas. Jo šešėlis – trumpas, tamsus, prikliūotas prie kojų kaip pažadas – vienintelis šešėlis visame šitame apakusiame pasaulyje. Jis dar neturi praeities.

Jis ėjo tiesiai per minią. Praeiviai tirpo jam priartėjus ir vėl atsirasdavo už nugaros. Vaikas paspyrė bato galu mažą akmenuką ir nusekė paskui jį.

Tada langai prarado gylį. Kolonos suplokštėjo. Balkonai pakibo ore be priežasties. Visa šimtmečius kaupta miesto galybė pasirodė esanti tik šviesos ir šešėlio susitarimas.

Prisimerkiau. Ir viskas, kas atrodė tvirta, pasidarė laikina, o tai, kas laikina – vienintelis realus dalykas kadre.

Storas potėpis ant drobės – vienintelis būdas sulaikyti tą tirpimą, kol jis dar nesibaigęs. Kaip nusėda dulkės ant senų karnizų, taip nugula dažas: sunkiai, storai, tarsi norėdamas pats tapti amžinu, žinodamas, kad negalės.

Išsivežiau tą žvilgsnį namo. Jis ilgai gulėjo manyje neturėdamas formos, kol vieną dieną atgimė drobėje – jau nebe kaip miestas, o kaip klausimas, kurį uždavė šviesa: kas iš mūsų iš tikrųjų meta šešėlį?

---