Trauka

Ties trečiu tarpu visi sulėtėdavo.

Ne taip, kad būtų galima pastebėti iš karto. Vienas skubėjo, tarsi vėluotų į savo paties gyvenimą. Kitas pristabdydavo, lyg tikrintų, ar senas akmuo dar laiko jo svorį. Minia turėjo savo ritmą, beveik kvėpavimą: žingsnis, tarpas, žingsnis.

Viena, dvi, trys.

Ties trečiu tarpu petys vos pasisukdavo į šalį, o žvilgsnis nuslysdavo ten, kur baigėsi vėsa ir prasidėjo aikštė. Paskui ritmas vėl pagreitėdavo.

Po skliautais šešėlis priimdavo visus vienodai. Veidai prarasdavo bruožus, drabužiai – spalvas. Čia nereikėjo vardo. Galėjai būti kūnas tarp kūnų, žingsnis tarp žingsnių ir netrukus susilieti su mūro pilkuma, nusitrynusiais paviršiais, drėgme, kuri akmenyje laikėsi net vidurdienį.

Liko tik šviesūs rankų mostai ir trumpi profiliai, vis atsisukantys ta pačia kryptimi.

To oranžinio ženklo buvo neįmanoma nepastebėti.

Ji stovėjo prie sienos ir laukė, kol minia praretės. Už nugaros kažkas nusijuokė. Prabėgo vaikas. Sukaukšėjo kulnai. Iš toliau atėjo varpų dūžis, paskui dar vienas – lėtesnis, sunkesnis. Vandens kvapas trumpam prasiskverbė į galerijos vėsą ir vėl išnyko.

Senas pasakojimas teigė, kad čia kadaise pakakdavo vieno užrašyto vardo.

Kas jį parašydavo, galėdavo nueiti. Kas išgirsdavo savąjį, ne visada grįždavo tuo pačiu keliu. Niekas nebežinojo, kiek tame buvo tiesos. Tačiau žmonių kūnai prisimena ilgiau negu jų protas. Todėl ties trečiu tarpu jie ir dabar nežymiai pasukdavo į šalį.

Viena, dvi, trys.

Ji taip pat buvo pripratusi likti po skliautais. Čia viskas turėjo ribas: tamsa laikėsi prie sienų, žingsniai kartojosi, o šviesa pasiekdavo tik grindinio kraštą. Šešėlis buvo gera slėptuvė. Kol stovėjai jame, niekas nereikalavo apsispręsti.

Aikštėje šviesa ne tiek apšvietė, kiek nuimdavo nuo žmonių visas smulkmenas. Veidus, sagas, raukšles, spalvas. Vos išėję iš po skliautų, jie tapdavo judesiu, baltu lopu, ilgu šešėliu po kojomis. Vieni skubėjo, kiti trumpam sustodavo. Tačiau beveik visi pažvelgdavo į tą patį oranžinį ženklą.

Gal ten buvo susitarta susitikti.

Gal kažkas jau laukė.

O gal šviesoje tiesiog atrodė, kad laukia.

Pro ją prabėgo vyras, viena ranka prilaikydamas skrybėlę. Paskui dvi moterys, kalbančios taip greitai, kad jų balsai susiliejo su žingsniais.

Galiausiai atėjo senukas.

Jis sustojo ties trečiu tarpu, kaip sustodavo visi.

Tik nepasuko į šalį.

Minia dar kelias akimirkas judėjo savo ritmu, bet jis jau buvo iš jo iškritęs. Kurį laiką žiūrėjo į aikštę. Tada žengė pirmyn – ramiai, lyg būtų ilgai tam ruošęsis, nors niekas jo nestebėjo.

Šviesa perėjo per jo veidą, pečius, rankas. Po kelių žingsnių jis jau buvo sunkiai atskiriamas nuo kitų. Dar po kelių liko tik mažas tamsus siluetas, judantis oranžinio ženklo link.

Ji atsitraukė nuo sienos.

Skliautų vėsa dar laikėsi ant jos rankų. Senas perspėjimas vis dar buvo čia – ne žodžiais, tik nežymiu pasipriešinimu kūne. Tačiau už šešėlio krašto aikštė atrodė didesnė, negu ji prisiminė.

Šviesa nieko nežadėjo garsiai.

Ji tik paliko kelią atvirą.

---