Jie to nežino

Rytas pasirinko kėdę.

Balta šviesa guli ant atlošo, ant porankių, ant kojų – plona ir tiksli, tarsi kas būtų braukęs nuo viršaus žemyn ir nepraleidęs nė vienos briaunos. Plastikinė sodo kėdė, kurios niekas nepirko dėl grožio. Šįryt ji apšviesta taip, tarsi būtų svarbi.

Atsukta nugara į kiemą.

Veidu ten, iš kur kyla saulė – už medžių, kiemo gale. Niekas jos šįryt nesuko. Vakar kažkas paliko ją tuo kampu ir daugiau neliečė. Ji nesigręžė. Tiesiog liko. O rytas grįžo iš tos pačios pusės ir rado ją laukiančią.

Kas sėdėjo joje taip, kad kėdė iki šiol žiūri ta kryptimi?

Šešėliai nėra tamsa. Tai naktis, kuri dar nespėjo pasitraukti – ilga, plona, prilipusi prie kiekvieno daikto ir laikanti jo formą tol, kol dar gali. Kėdė tęsiasi į savo šešėlį, dubuo į savo, tarsi daiktas būtų tik ta dalis, kurią pastebi pirma.

Jie krenta ta pačia kryptimi. Visi. Ir visi rodo į vakar.

Saulei pakilus aukščiau, jie sutrumpės. Jie to nežino.

Bijūnai balti ir sunkūs, o žiedus nuleidę į šešėlį. Neužstoja. Leidžia šviesai įsiviešpatauti, tarsi ketintų ateiti vėliau – kai saulė pakils aukščiau ir jiems ateis eilė būti jos palyda.

Dubuo nelaukia.

Mėlynas žalume, švytintis iš vidaus, garsiau, negu tokiam daiktui priklausytų. Rytas neklausė, ar jis vertas atsakymo.

Kiemas sveikina saulę taip, kaip sveikina daiktai: padėtimi, spindesiu ir tuo, kur kas nukreipta. Be garso.

Ir visi jie tęsiasi į savo šešėlius – į pusę, priešingą tai, kurios laukė.

---