Pirmas spindulys
Dalintis
Yra akimirkų, kurios trunka lygiai tiek, kiek reikia teptukui prisiliesti prie drobės – nei sekunde ilgiau.
Tą rytą Šilalėje viskas dar miegojo. Sodyba, apsupta rasotos žolės, tylėjo taip, kaip tyli namai, kuriuose kažkas neseniai išėjo ir tuoj grįš. Stogas dar buvo tamsus nuo nakties.
O tada – vienas brūkštelėjimas.
Šiltas, storas, beveik įžūlus savo drąsa – tarsi kažkas būtų apliejęs teptuką šviesa ir vieną kartą perbraukęs per dangų, nebijodamas suklysti.
Vėsi žalia žemė priėmė tą šilumą nesipriešindama. Šviesa neateina prašydama leidimo. Ji nusileidžia, palieka pėdsaką ant sienos, medžių viršūnėse, kažkieno atmintyje – ir keliauja toliau.
Aš tik spėjau ją sugauti.
Nespėjau paklausti, iš kur ji atėjo ir kam nešė šilumą tolyn.
